Iš „Pievų“ Birštone trumpam persikelkime į tikrąsias, nes… birželio 24-oji yra pats tinkamiausias metas lietuviui prisiminti, iš kur jis atėjęs, kokiais žolynais yra bridęs, kokius turtus ten, po kojomis, radęs ir kodėl juose vainikus pynęs.

Senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė turi daug vardų – senoliai šią šventę vadindavo Rasomis, Kupolėmis, Saulėmis ar Krešėmis. Vėliau ši šventė buvo sutapatinta su Švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis.

Tad dabar, kai saulė pasiekė aukščiausią tašką ir žolynai mus džiugina ryškiausiomis šviežiomis spalvomis, nusiaukime batus ir basomis po juos pakeliaukime.

Kupoliavimas. Ar mums dar vis reikia žolynų?

Vasaros saulėgrįžos metu žolynai turi ypač daug vaistinės ir gyvybinės galios. Todėl žolės protėvių ir buvo vadintos kupolėmis (kupėti – gerai augti, kerotis). Nors tikima, kad po Rasų šventės, kai naktis ima ilgėti, žolės nebebūna tokios vaistingos, nereiktų nusiminti, jeigu ir nespėjote jų surinkti iki birželio 24-osios, nes iš tiesų, skirtingos augalų dalys yra renkamos ištisus metus. Iki vasaros saulėgrįžos, dažniausiai, yra renkami augalų lapai ir žiedai. Braidydami po žolynus birželio mėnesį galite prisirinkti jonažolių, gauromečių, aviečių, žemuogių žolės ar šeivamedžio žiedų – kiekvienam pagal skonį ir poreikį. Protėviai tikėjo, kad kokia žolelė labiausiai kliūna už kojų ar kerojasi aplink namus, tos labiausiai žmogui ir reikia. Svarbiausia, žolių nerinkti jaučiant daug neigiamų emocijų, nes tikima, kad bloga energija persiduos skinamoms vaistažolėms, kurias vėliau vartodami, neigiamas emocijas vėl susigrąžinsime.

Rasų šventės metu yra renkama kupolė – atskira puokštelė iš devynių žolių, kurios skinamos iš trijų skirtingų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis į kitą pusę. Renkama tyloje ir po vieną. Buvo tikima, kad braidymas po jauną žolyną ir vaistažolių rinkimas sutvirtina žmogų ir apsaugo nuo piktų dvasių. Būtent šiuo tikslu renkama ir magiška kupolė, atbaidanti blogas akis.

Vainikas. Gyvenimo tėkmės simbolis

Plačiąja prasme, vainikas yra ratas, kuris, visų pirma, simbolizuoja gyvenimo ciklą. Pinant vainiką buvo labai svarbu, kad dedamų žolynų kryptis būtų pagal laikrodžio rodyklę. Taip yra pabrėžiamas balansas, gyvenimo tėkmė ir cikliškumas. Jei vainikas dėvimas prieš laikrodžio rodyklę, tai simbolizuoja chaosą, gyvenimo ritmo išsiderinimą, nepaklusimą ir ėjimą prieš savo lemtį. Taip pat ratas yra saugumo ir darnos simbolis. Visos negandos, blogybės ir dirgikliai lieka išorėje, o rate kaupiama tik gera energija ir ramybė.

Vadovaujantis šiuo principu yra pinami ir Rasų vainikai. Tikima, kad kiekvienas žmogus savo vainiką turi nusipinti pats, todėl ir žolynus reiktų naudoti tokius, į kuriuos labiausiai krypsta akys, vadinasi tos žolės ir suteiks jums to, ko labiausiai trūksta. Pranešiojus vainiką visą Joninių naktį, nederėtų jo išmesti – tikima, kad „išlaukęs“ ryto jis tampa tarsi pašventintas ir saugo namus. Todėl Joninių vainikas paprastai yra džiovinamas ir laikomas iki Kūčių.

Vainiko pynimas

Savąjį vainiką galite nesunkiai nusipinti ir patys. Žinoma, jį galima pinti ir gamtos sąlygomis, nenaudojant jokių priemonių, tik tam, greičiausiai, prireiks daugiau kantrybės. Tačiau, jeigu kur nors stalčiuje rasite kelias priemones, tą padaryti bus kur kas paprasčiau.

• Visų pirma, darbas vyks daug greičiau, jeigu vainikui pasidarysite pagrindą – tam puikiai tiks viela, vytelės (galima naudoti beržo ar gluosnio šakeles) arba jau turimas lankelis.
• Vainiko pagrindą galima apvynioji lipnia floristine juostele, kuri prilaikys augalus, kad nenuslystų.
• Pasiruošę pagrindą, susikarpykite turimus žolynus taip, jog jie būtų madžaug sprindžio dydžio.
• Juos galite tvirtinti įvairiais būdais – vielute, siūlu ar džiuto virve.
• Imkite po kelis smulkintus žolynus ir dėdami juos pagal laikrodžio rodyklę ant pagrindo bei apsukdami pasirinkta medžiaga, formuokite norimą vainiką.

Papartis. Saulėgrįžos visų žolių karalius

Prisikupoliavus, nupynus vainikus ir uždegus laužus, Rasų šventės naktį lieka paskutinė, sunkiausioji, užduotis – mįslingas paparčio žiedo ieškojimas. Iš tikrųjų, ši tradicija ne tokia ir sena. Mūsų protėviams paparčio žiedas buvo labiau kaip išminties ir ramybės metafora, kurios žmogus nuolat siekia. Todėl, puoselėdami šią tradiciją ir, galbūt, paslapčiomis tikrai pasklaidydami paparčius beieškant, prisiminkime, kad šis paprotys buvo skirtas nukreipti gamtos energiją, stiprybę ir šviesą į mūsų vidų. Kaip žolininkė Eugenija Šimkūnaitė yra sakiusi: 

„Paparčio žiedas – tai saulės dalis, iškritusi iš jos žiedo ir pataikiusi į papartį. Bet tas papartis nebūtinai turi būti krūmuose. Jei žmogus nori ką nors rasti, ieško ir negalvoja įsidėti į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori – į savo kišenę, ir dar užgriebti iš kito kišenės – apie paparčio žiedą ir negalvok. Nenorėk kitam to, ko nenorėtum sau – ir tada net ūkanotą dieną nereikės raukytis“.

O kad nepamirštumėte tos šviesos puoselėti ir savo namuose, Joninių šventei padovanokite sau ar artimiems Jonams papartį – šviesos ir saulės simbolį. „Pievose” šiuo metu puikuojasi dvi paparčių šeimynos – lietuvio akiai pažįstamas ir laiko patikrintas Nephrolepis ‘Green Moment’, kuris mėgsta paunksmę ir nereikalauja daug dėmesio. Na, o norintiems šiek tiek naujų vėjų savo ar mylimųjų namams – kambaryje puikiai įsitaisys Phlebodium Aureum ‘Blue Star’ arba ‘Davana’, traukiantis kiekvieno akį, paparčiui neįprasta, melsva spalva ir lapų forma.